Dėkoju Ivai už leidimą į lietuvių kalbą išversti jos basethaundų veislyno puslapyje publikuojamą straipsnį apie šios veislės standartą. Iva - basethaundų teisėja ir veisėja. Daugiau apie ją ir jos veislyną skaitykite čia. Taip pat galite lietuvišką straipsnį parsisiųsti Word formatu.
Tai mano pirmasis tokio tipo teksto vertimas, todėl jame gali būti klaidų. Jeigu kyla neaiškumų, galite skaityti originalų tekstą Ivos puslapyje arba rašykite man. Vertimas nėra 100% tikslus - kai kur praleidžiu dalį teksto (žymiu <...>). Kad būtų aiškiau, kai kuriuos terminus skliaustuose parašiau ir anglų kalba. Kadangi standartą versti iš anglų kalbos ganėtinai sunku, rėmiausi ir veislyno "Varnalėša" informacija.
Smagaus skaitymo!
---
Gabija
Tai mano pirmasis tokio tipo teksto vertimas, todėl jame gali būti klaidų. Jeigu kyla neaiškumų, galite skaityti originalų tekstą Ivos puslapyje arba rašykite man. Vertimas nėra 100% tikslus - kai kur praleidžiu dalį teksto (žymiu <...>). Kad būtų aiškiau, kai kuriuos terminus skliaustuose parašiau ir anglų kalba. Kadangi standartą versti iš anglų kalbos ganėtinai sunku, rėmiausi ir veislyno "Varnalėša" informacija.
Smagaus skaitymo!
---
Gabija
Basethaundu standartas su komentarais | |
File Size: | 1722 kb |
File Type: | doc |
Basethaundų veislės standartas su Iva Černohubova komentarais
Veislės standartas – tai aprašytos veislės savybės. Pirmieji veislių standartai atsirado Didžiojoje Britanijoje, grynaveislių šunų veisimo pradžioje. Standarto tikslas – apibūdinti šuns išvaizdą, išskirtinius bruožus, kūno sudėjimą, galvą, kojas ir kita, kas apibūdina tikrą basethaundą. Standartą turėtų naudoti veisėjai, kad suprastų ir išsaugotų idealų skaliko tipą ir veisimui naudotų tuos basethaundus, kurie atrodo idealiausi. Šunų parodose standartus teisėjai naudojama lygindami demonstruojamus šunis. Dabartinis basethaundas kilęs iš Didžiosios Britanijos, todėl visose FCI (Fédération Cynologique Internationale) šalyse naudojamas britiškas standartas.
Pirmieji veislės standartai parašyti Didžiojoje Britanijoje XIX a. pab., tačiau jie negali būti naudojami dabartiniams basethaundams.
Dabar basethaundai veisiami visame pasaulyje. Daug veislės atstovų yra JAV, kur 1963 m. veislės klubas BHCA (Basset Hound Club of America – Amerikos basethaundų klubas) sukūrė šiuolaikiškesnį veislės standartą, kurį vėliau priėmė FCI. Nuo šeštojo dešimtmečio basethaundams Europoje teisėjauta pagal amerikietišką standartą, kuris tam tikrais atžvilgiais buvo detalesnis. Štai kodėl kai kuriuose savo komentaruose remiuosi juo. Septyniasdešimtųjų pabaigoje FCI pakeitė standartą ir nuo tada britiškas tekstas (su kai kuriais pakeitimais) galioja iki dabar.
Paskutiniai pakeitimai įvykdyti 2009 m. Didžiojoje Britanijoje ir 2010 m. FCI. Britų Kennel Club, padedamas veterinarų, ėmėsi išsamios kelių veislių standarto peržiūros, tarp jų – ir basethaundo, kad „užtikrintų, jog pateikti aprašymai visuomet skatintų veisimą ir demonstravimą šunų ten, kur jų sveikata, gerovė ir temperamentas yra svarbiausi dalykai ir kur šunims sudaromos geriausios sąlygos būti sveikiems ir laimingiems“, kaip ir parašyta oficialiame Kennel Club įstate. Dėl pastarųjų FCI standarto pakeitimų prasidėjo pasaulinio masto diskusijos tarp veisėjų, ar tai turės didelės įtakos dabartinio basethaundo skirtumų nuo ateities basethaundų priežastimi. Aš nepritariu šiai nuomonei. Tik ateitis parodys, ar standarto pakeitimai padės veisėjams ir teisėjams rasti idealiausią, sveikiausią basethaundo tipą neprarandant jo bruožų, dėl kurių veislė yra mylima ir veisiama.
FCI nomenklatūroje oficialus basethaundų standartas pažymėtas 163 numeriu ir datuojamas 2010 m. spalio 13 d. Tekste jis pažymėtas pasviru šriftu; apačioje yra mano komentarai. Juo rašydama rėmiausi savo pačios žiniomis, gautomis domintis užsienio ekspertų literatūra, veisimo seminarais ir mano pačios praktikoje veisiant šią veislę ir jai teisėjaujant.
Visos iliustracijos, parodančios trūkumus, pakeistos taip, kad šuo nebūtų atpažįstamas. Bet kuris panašumas į konkretų šunį yra atsitiktinis, nes jų kailio žymės buvo panaikintos.
Bendri bruožai: trumpakojis gerai subalansuotas, kilmingas skalikas. Svarbu atsiminti, kad tai dirbantis šuo ir dėl to basethaundas turi būti pakankamai stiprus, aktyvus ir galintis ištvermingai dribti lauke.
Komentaras: čia standartas ganėtinai trumpas, tačiau teisingas. Nedera pamiršti, kad basethaundas – medžioklinis šuo, todėl jis turi pajėgti bėgti laukuose. Nors jis turi daug substancijos (substance), jis neturėtų prarasti savo balanso ir elegancijos. Tai labai svarbu sveikatai ir veislės ateičiai – veisėjai privalo tai suprasti. Man nesmagu matyti labai žemą basethaundą, turintį per daug odos ir didelį pilvą – tai jam neleidžia laisvai judėti sudėtingesniu reljefu. Toks šuo tėra karikatūra. Jis turi būt mylimas kaip naminis augintinis ir neturėtų laimėti jokioje parodoje ar būti naudojamas veisimui.
Pirmieji veislės standartai parašyti Didžiojoje Britanijoje XIX a. pab., tačiau jie negali būti naudojami dabartiniams basethaundams.
Dabar basethaundai veisiami visame pasaulyje. Daug veislės atstovų yra JAV, kur 1963 m. veislės klubas BHCA (Basset Hound Club of America – Amerikos basethaundų klubas) sukūrė šiuolaikiškesnį veislės standartą, kurį vėliau priėmė FCI. Nuo šeštojo dešimtmečio basethaundams Europoje teisėjauta pagal amerikietišką standartą, kuris tam tikrais atžvilgiais buvo detalesnis. Štai kodėl kai kuriuose savo komentaruose remiuosi juo. Septyniasdešimtųjų pabaigoje FCI pakeitė standartą ir nuo tada britiškas tekstas (su kai kuriais pakeitimais) galioja iki dabar.
Paskutiniai pakeitimai įvykdyti 2009 m. Didžiojoje Britanijoje ir 2010 m. FCI. Britų Kennel Club, padedamas veterinarų, ėmėsi išsamios kelių veislių standarto peržiūros, tarp jų – ir basethaundo, kad „užtikrintų, jog pateikti aprašymai visuomet skatintų veisimą ir demonstravimą šunų ten, kur jų sveikata, gerovė ir temperamentas yra svarbiausi dalykai ir kur šunims sudaromos geriausios sąlygos būti sveikiems ir laimingiems“, kaip ir parašyta oficialiame Kennel Club įstate. Dėl pastarųjų FCI standarto pakeitimų prasidėjo pasaulinio masto diskusijos tarp veisėjų, ar tai turės didelės įtakos dabartinio basethaundo skirtumų nuo ateities basethaundų priežastimi. Aš nepritariu šiai nuomonei. Tik ateitis parodys, ar standarto pakeitimai padės veisėjams ir teisėjams rasti idealiausią, sveikiausią basethaundo tipą neprarandant jo bruožų, dėl kurių veislė yra mylima ir veisiama.
FCI nomenklatūroje oficialus basethaundų standartas pažymėtas 163 numeriu ir datuojamas 2010 m. spalio 13 d. Tekste jis pažymėtas pasviru šriftu; apačioje yra mano komentarai. Juo rašydama rėmiausi savo pačios žiniomis, gautomis domintis užsienio ekspertų literatūra, veisimo seminarais ir mano pačios praktikoje veisiant šią veislę ir jai teisėjaujant.
Visos iliustracijos, parodančios trūkumus, pakeistos taip, kad šuo nebūtų atpažįstamas. Bet kuris panašumas į konkretų šunį yra atsitiktinis, nes jų kailio žymės buvo panaikintos.
Bendri bruožai: trumpakojis gerai subalansuotas, kilmingas skalikas. Svarbu atsiminti, kad tai dirbantis šuo ir dėl to basethaundas turi būti pakankamai stiprus, aktyvus ir galintis ištvermingai dribti lauke.
Komentaras: čia standartas ganėtinai trumpas, tačiau teisingas. Nedera pamiršti, kad basethaundas – medžioklinis šuo, todėl jis turi pajėgti bėgti laukuose. Nors jis turi daug substancijos (substance), jis neturėtų prarasti savo balanso ir elegancijos. Tai labai svarbu sveikatai ir veislės ateičiai – veisėjai privalo tai suprasti. Man nesmagu matyti labai žemą basethaundą, turintį per daug odos ir didelį pilvą – tai jam neleidžia laisvai judėti sudėtingesniu reljefu. Toks šuo tėra karikatūra. Jis turi būt mylimas kaip naminis augintinis ir neturėtų laimėti jokioje parodoje ar būti naudojamas veisimui.
Elgesys ir temperamentas: atkaklus senovinis skalikas, medžiojantis pagal kvapą, turintis reikalingų instinktų visumą ir gilų, melodingą balsą. Taikus, niekada agresyvus ar baikštus. Prieraišus.
Komentaras: temperamentas yra labai svarbus, nes basethaundo charakteris turi būti švelnus. Nepatiklumas, drovumas ar netgi agresyvumas nėra priimtini bruožai ir turi būti pastebėti teisėjo. Tikras basethaundas yra romus, taikus ir draugiškas visiems. Kraštutinumai kaip apatija arba nenumaldomas lojimas nėra pageidaujami.
Galva: gali būti kelios raukšlės ant kaktos ir šalia akių. Bet kuriuo atveju galvos odos turi būti pakankamai, kad ji lengvai raukšlėtųsi patempta priekin ar šuniui nuleidus galvą.
Kaukolės sritis: snukis nedaug ilgesnis už kaukolę.
Kaukolė: kupolo formos; aiškus pakaušio iškilimas, vidutinio pločio tarp antakių ir šiek tiek siaurėja link snukio.
Perėjimas nuo kaktos į snukį: neryškus
Snukio sritis:
Nosis: juoda, išskyrus šviesius šunis (tuomet gali būti ruda). Didelės, plačios šnervės.
Snukis: gerai išpildytas, nesmailėja.
Lūpos: viršutinės aiškiai dengia apatines.
Komentaras: galva – aiški veislės žymė. Visame pasaulyje tarp teisėjų ir veisėjų gausu skirtingų standartinės galvos interpretacijų. Vis dėlto yra keli trūkumai, gadinantys ekspresiją.
Pirmiausia pakomentuosiu galvos profilį – tai reiškia, kad reikia žiūrėti iš šono. Vienas iš trūkumų, nelaikomas esminiu – kai nosies linija ir kaukolės viršaus linija nėra lygiagrečios – šunys atrodo skirtingai. Kai kurie netgi turi „romėnišką“ nosį. Pastaruoju metu tai pastebiu dažniau, tačiau tai neturi didelės įtakos bendram įspūdžiui, todėl jam neskiriama daug dėmesio.
Kitas trūkumas yra, kai snukis, palyginus su kaukole, atrodo trumpesnis. Basethaundai visuomet turėjo bent jau tokio paties ilgio, kaip kaukolė, snukį. Standarte netgi rašoma, kad snukis turėtų būti kiek ilgesnis už kaukolę, todėl trumpesnis snukis turi būti laikomas trūkumu.
Yra keli trūkumai, kurie sukuriantys keistą įspūdį, kuris labiau tinka kitai baletų veislei – Artezijos Normanų basetams. Tai – lėkšta kaukolė, nepakankamas perėjimas nuo kaktos į snukį (stop‘as) ir sausa galva. „Lėkšta kaukolė“ reiškia, kad kaukolė nėra pakankamai išlenkta – atrodo, jog šuo neturi kaktos, trūksta pakaušio. Stop‘as – vieta tarp snukio ir kaukolės. Jeigu stop‘as nepakankamas, galva primena greihaundo – snukis ir kaukolė atrodo vienoje linijoje. Per didelis stop‘as sudaro senbernaro įspūdį. Tokia galva paprastai turi neteisingus „raumeningus“ skruostus. Baletų skruostai ausi, be raumenų, tiesiog oda prie akių. Laisvos odos trūkumas matomas sausoje galvoje – jokių raukšlių, nepakankamas pagurklis.
Tipinė basethaundo galva yra labai gerai moduliuota kaukolė su plokščiais skruostais, laisvomis lūpomis. Šonuose snukis atrodo plokščias. Tipinė detalė yra pakaušis – teisingos galvos „perlas“. Atliekama galvos oda yra labai svarbi. Naujajame standarte odos kiekis vietoj „vidutinio“ pakeistas į „mažą“, o nuleidus galvą jis sudaro nebe „pastebimą“, o „nežymią“ raukšlę. Galbūt tai gali pasirodyti tik žaidimas su žodžiais, bet galime jausti, kad siekiama „lengvesnio“ baseto (kalbant apie atliekamos odos kiekį). Tačiau aišku, kad idealu niekada nebus „sausa“ galva su raukšlių trūkumu, nepakankamomis lūpomis. Niekur nerašoma, kad basethaundas turėtų turėti tokias lūpas, kaip bladhaundas. Abu kraštutinumai nėra teisingi.
Bendrai sakant, tiesa, kad kuo tipiškesnė galva yra (gerai išlenkta kaukolė, atliekama oda, lūpos ir t.t.), tuo labiau visiems patinka basethaundas. Tačiau reikia žinoti, kad basethaunde svarbi ne tik galva!
Komentaras: temperamentas yra labai svarbus, nes basethaundo charakteris turi būti švelnus. Nepatiklumas, drovumas ar netgi agresyvumas nėra priimtini bruožai ir turi būti pastebėti teisėjo. Tikras basethaundas yra romus, taikus ir draugiškas visiems. Kraštutinumai kaip apatija arba nenumaldomas lojimas nėra pageidaujami.
Galva: gali būti kelios raukšlės ant kaktos ir šalia akių. Bet kuriuo atveju galvos odos turi būti pakankamai, kad ji lengvai raukšlėtųsi patempta priekin ar šuniui nuleidus galvą.
Kaukolės sritis: snukis nedaug ilgesnis už kaukolę.
Kaukolė: kupolo formos; aiškus pakaušio iškilimas, vidutinio pločio tarp antakių ir šiek tiek siaurėja link snukio.
Perėjimas nuo kaktos į snukį: neryškus
Snukio sritis:
Nosis: juoda, išskyrus šviesius šunis (tuomet gali būti ruda). Didelės, plačios šnervės.
Snukis: gerai išpildytas, nesmailėja.
Lūpos: viršutinės aiškiai dengia apatines.
Komentaras: galva – aiški veislės žymė. Visame pasaulyje tarp teisėjų ir veisėjų gausu skirtingų standartinės galvos interpretacijų. Vis dėlto yra keli trūkumai, gadinantys ekspresiją.
Pirmiausia pakomentuosiu galvos profilį – tai reiškia, kad reikia žiūrėti iš šono. Vienas iš trūkumų, nelaikomas esminiu – kai nosies linija ir kaukolės viršaus linija nėra lygiagrečios – šunys atrodo skirtingai. Kai kurie netgi turi „romėnišką“ nosį. Pastaruoju metu tai pastebiu dažniau, tačiau tai neturi didelės įtakos bendram įspūdžiui, todėl jam neskiriama daug dėmesio.
Kitas trūkumas yra, kai snukis, palyginus su kaukole, atrodo trumpesnis. Basethaundai visuomet turėjo bent jau tokio paties ilgio, kaip kaukolė, snukį. Standarte netgi rašoma, kad snukis turėtų būti kiek ilgesnis už kaukolę, todėl trumpesnis snukis turi būti laikomas trūkumu.
Yra keli trūkumai, kurie sukuriantys keistą įspūdį, kuris labiau tinka kitai baletų veislei – Artezijos Normanų basetams. Tai – lėkšta kaukolė, nepakankamas perėjimas nuo kaktos į snukį (stop‘as) ir sausa galva. „Lėkšta kaukolė“ reiškia, kad kaukolė nėra pakankamai išlenkta – atrodo, jog šuo neturi kaktos, trūksta pakaušio. Stop‘as – vieta tarp snukio ir kaukolės. Jeigu stop‘as nepakankamas, galva primena greihaundo – snukis ir kaukolė atrodo vienoje linijoje. Per didelis stop‘as sudaro senbernaro įspūdį. Tokia galva paprastai turi neteisingus „raumeningus“ skruostus. Baletų skruostai ausi, be raumenų, tiesiog oda prie akių. Laisvos odos trūkumas matomas sausoje galvoje – jokių raukšlių, nepakankamas pagurklis.
Tipinė basethaundo galva yra labai gerai moduliuota kaukolė su plokščiais skruostais, laisvomis lūpomis. Šonuose snukis atrodo plokščias. Tipinė detalė yra pakaušis – teisingos galvos „perlas“. Atliekama galvos oda yra labai svarbi. Naujajame standarte odos kiekis vietoj „vidutinio“ pakeistas į „mažą“, o nuleidus galvą jis sudaro nebe „pastebimą“, o „nežymią“ raukšlę. Galbūt tai gali pasirodyti tik žaidimas su žodžiais, bet galime jausti, kad siekiama „lengvesnio“ baseto (kalbant apie atliekamos odos kiekį). Tačiau aišku, kad idealu niekada nebus „sausa“ galva su raukšlių trūkumu, nepakankamomis lūpomis. Niekur nerašoma, kad basethaundas turėtų turėti tokias lūpas, kaip bladhaundas. Abu kraštutinumai nėra teisingi.
Bendrai sakant, tiesa, kad kuo tipiškesnė galva yra (gerai išlenkta kaukolė, atliekama oda, lūpos ir t.t.), tuo labiau visiems patinka basethaundas. Tačiau reikia žinoti, kad basethaunde svarbi ne tik galva!
Kairėje: patinas su matomomis raukšlėmis, „atviromis akimis“. Atitinka standartą.
Viduryje: tipinė patino galva su mažiau raukšlių, bet vis dar atitinka standartą – matoma graži baseto galva.
Dešinėje: tipinė kalės galva. Pastebėkime odos raukšlę prie akių – ant visų trijų basetų skruostų. Jeigu šio odos nebūtų, galva atrodytų sausa.
Viduryje: tipinė patino galva su mažiau raukšlių, bet vis dar atitinka standartą – matoma graži baseto galva.
Dešinėje: tipinė kalės galva. Pastebėkime odos raukšlę prie akių – ant visų trijų basetų skruostų. Jeigu šio odos nebūtų, galva atrodytų sausa.
Kairėje: Artezijos Normanų basetas. Šiai veislei būdinga sausa galva, kaip ir mažesnės lūpos ir nežymus pagurklis. Viduryje: basethaundas – sausos galvos pavyzdys. Trūksta atliekamos odos ant skruostų. Snukis atrodo silpnas. Raudonos linijos parodo nelygiagrečias kaukolės ir snukio linijas. Dešinėje: bladhaundas – tipinė kalės galva su atliekama oda, giliomis lūpomis ir pagurkliu. Ankstyvame basethaundų standarte Anglijoje (prieš maždaug 100 m.) bladhaundo galva buvo apibūdinama kaip basethaundo galvos idealas. Tai buvo nelabai malonus teiginys, nes bladhaundo lūpos ir pagurklis yra per gilūs trumpakojui basethaundui.
Nasrai/dantys: stiprūs, tiksliu ir pilnu žirkliniu sąkandžiu, tai reiškia, kad viršutiniai dantys glaudžiai prisispaudžia prie apatinių ir stovi statmenai.
Komentaras: senose taisyklėse rašoma, kad medžioklinis šuo privalo turėti puikius, taisyklingus dantis. Kartais pasirodo dantų trūkumai, pvz.: atsikišimas ar daugiau dantų, nei priklauso. Tai praeities palikimas – netaisyklingi nasrai minimi pirmųjų basetų veisėjų Prancūzijoje jau prieš maždaug 100 metų. Vis dėlto lygus sąkandis buvo įrašytas standarte. Čia ir mažas netikslumas gali būti laikomas klaida, dėl kurios šuo nebus veisiamas (priklausomai nuo kinologų organizacijos toje šalyje reikalavimų). Gali nutikti, kad suaugusiam basethaundui parodoje nustatomas lygus sąkandis (leve bite), nors, kai šuo buvo jaunesnis, jam priskirtas žirklinis sąkandis. Taip yra todėl, kad sąkandis kinta su amžiumi. Nepaisant to, šiandieninis standartas reikalauja žirklinio sąkandžio, kitoks sąkandis turėtų būti laikomas klaida.
Akys: rombo formos, neiškilios bet ir ne per gilios. Tamsios (ne tokios tamsios leidžiamos šviesiems šunims). Išraiška rami ir rimta. Šviesios ar geltonos akys – labai nepageidaujamos.
Komentaras: akys suteikia ypatingą veislės išvaizdą. Akys turėtų atspindėti baseto švelnų ir ramų charakterį – to neperteikia šviesios akys. Nepriimtinos mėlynos akys (jos parodo pigmento trūkumą).
Kartais matoma skirtinga kairės ir dešinės akies pigmentacija arba trečiojo voko skystis – tai nelaikoma trūkumu. Standartas nurodo rombo formos akis. Apvali forma laikoma trūkumu, dėl jos baseto galva atrodo tiesiog keistai. Paminėti trūkumai neturi įtakos šuns sveikatai. Bet yra ir rimtų trūkumų, kurie turi įtakos šuns sveikatai – daugiausia entropionas (akies voko įvirtimas į vidų – vert.past.) ir ektropionas (apatinio akies voko išvirtimas)(entropium, ectropium). Gali atsirasti ant vienos arba abiejų akių. Priežastis – per daug atliekamos odos ant snukio. Apatinis vokas per daug tempiamas žemyn, ir matoma ne akies rainelė, o raudonas vokas. Tai – aiškus ektropionas. Tam tikro lygio ektropija yra būdinga veislei, tačiau būdama labai ryški, gali sukelti šuniui sveikatos problemų. Akis dėl entropiono atrodo drėgna ir ašarota. Nepaisant to, ne vienas teisėjas skiria titulus šunims su nesveikomis akimis. Tai neduoda man ramybės dėl veislės sveikatos ateityje. Tai tik patvirtina faktas, kad naujame angliškame standarte panaikintas sakinys apie „matomą apatinio voko raudonį“ (nors tai buvo rašyta standarte nuo pačių pradžių). Praktinis pastebėjimas – basethaundo akies rainelė turi būti matoma, kai šuo stovi – netempiant odos norint apžiūrėti akis.
Nasrai/dantys: stiprūs, tiksliu ir pilnu žirkliniu sąkandžiu, tai reiškia, kad viršutiniai dantys glaudžiai prisispaudžia prie apatinių ir stovi statmenai.
Komentaras: senose taisyklėse rašoma, kad medžioklinis šuo privalo turėti puikius, taisyklingus dantis. Kartais pasirodo dantų trūkumai, pvz.: atsikišimas ar daugiau dantų, nei priklauso. Tai praeities palikimas – netaisyklingi nasrai minimi pirmųjų basetų veisėjų Prancūzijoje jau prieš maždaug 100 metų. Vis dėlto lygus sąkandis buvo įrašytas standarte. Čia ir mažas netikslumas gali būti laikomas klaida, dėl kurios šuo nebus veisiamas (priklausomai nuo kinologų organizacijos toje šalyje reikalavimų). Gali nutikti, kad suaugusiam basethaundui parodoje nustatomas lygus sąkandis (leve bite), nors, kai šuo buvo jaunesnis, jam priskirtas žirklinis sąkandis. Taip yra todėl, kad sąkandis kinta su amžiumi. Nepaisant to, šiandieninis standartas reikalauja žirklinio sąkandžio, kitoks sąkandis turėtų būti laikomas klaida.
Akys: rombo formos, neiškilios bet ir ne per gilios. Tamsios (ne tokios tamsios leidžiamos šviesiems šunims). Išraiška rami ir rimta. Šviesios ar geltonos akys – labai nepageidaujamos.
Komentaras: akys suteikia ypatingą veislės išvaizdą. Akys turėtų atspindėti baseto švelnų ir ramų charakterį – to neperteikia šviesios akys. Nepriimtinos mėlynos akys (jos parodo pigmento trūkumą).
Kartais matoma skirtinga kairės ir dešinės akies pigmentacija arba trečiojo voko skystis – tai nelaikoma trūkumu. Standartas nurodo rombo formos akis. Apvali forma laikoma trūkumu, dėl jos baseto galva atrodo tiesiog keistai. Paminėti trūkumai neturi įtakos šuns sveikatai. Bet yra ir rimtų trūkumų, kurie turi įtakos šuns sveikatai – daugiausia entropionas (akies voko įvirtimas į vidų – vert.past.) ir ektropionas (apatinio akies voko išvirtimas)(entropium, ectropium). Gali atsirasti ant vienos arba abiejų akių. Priežastis – per daug atliekamos odos ant snukio. Apatinis vokas per daug tempiamas žemyn, ir matoma ne akies rainelė, o raudonas vokas. Tai – aiškus ektropionas. Tam tikro lygio ektropija yra būdinga veislei, tačiau būdama labai ryški, gali sukelti šuniui sveikatos problemų. Akis dėl entropiono atrodo drėgna ir ašarota. Nepaisant to, ne vienas teisėjas skiria titulus šunims su nesveikomis akimis. Tai neduoda man ramybės dėl veislės sveikatos ateityje. Tai tik patvirtina faktas, kad naujame angliškame standarte panaikintas sakinys apie „matomą apatinio voko raudonį“ (nors tai buvo rašyta standarte nuo pačių pradžių). Praktinis pastebėjimas – basethaundo akies rainelė turi būti matoma, kai šuo stovi – netempiant odos norint apžiūrėti akis.
Kairėje ir viduryje per daug atviros akys (per didelio odos kiekio ant snukio pasekmė). Atliekama oda sudaro gilia raukšles, todėl akys atrodo per giliai įleistos. Vietoj rainelės galima matyti tik raudoną (raudoną) akį. Dėl sudirginimo matosi drėgni ir raudoni plotai. Jie turi būti pastebėti. Deja, teisėjai dažnai tai praleidžia pro pirštus, nes tokios akys būdingos daugumai gausiau raukšlėtų šunų. Dešinėje: „teisingų“ atvirų akių pavyzdys – rainelė matoma, trečiasis vokas rožinis, oda aplink akį sausa, neašarota.
Kairėje teisingos formos akys. Apatinio voko spalva sušvelnina vidinio voko rožinę/raudoną spalvą. Dešinėje akys kitokios formos (apvalios) – tai neatitinka standarto. Tačiau atsižvelgiant į sveikatą ir šuns gerovę, tai neturi būti laikoma didesniu trūkumu nei per daug atviros akys. Reikia paminėti, kad šio šuns akys yra kiek per šviesios pagal jo tamsų kailį. Abu paminėti trūkumai šiek tiek keičia bendrą veislės išvaizdą, tačiau šuns sveikatos dėlei tai neturėtų būti baudžiama labiau nei atviros akys.
Ausys: įleistos žemai, po akių linija. Ne per ilgos, ištiestos turi uždengti nosies galą. Siauros, kraštai sukasi it garbanos. Labai lanksčios, minkštos, švelnios tekstūros.
Komentaras: iš visų veislių basethaundai kartu su bladhaundas turi ilgiausias ausis. Bladhaundui dėl jo didelio ūgio tokios ausys netrukdo judėti, tačiau tikrai nepadeda basethaundui, ypač jaunam šuniukui – jis nuolat užmina ant savo ausų, kai tik nuleidžia galvą. Išvada tokia: ausų ilgis turi būti saikingesnis, ausys neturėtų ilgėti. <...> Plokščios „drambliškos“ ausys gadina bendrą galvos išvaizdą – taip dažniausiai nutinka dėl ausies struktūros, kuri nėra pakankamai plona ir lanksti. Kai šuo susijaudinęs, ausis laiko aukštai; tokiu atveju teisėjaujant rekomenduojama palaukti, kol šuo nurims. Kartais didelės, aukštai laikomos ausys rodo ydas – nepatiklumą, drovumą, bailumą.
Ausys: įleistos žemai, po akių linija. Ne per ilgos, ištiestos turi uždengti nosies galą. Siauros, kraštai sukasi it garbanos. Labai lanksčios, minkštos, švelnios tekstūros.
Komentaras: iš visų veislių basethaundai kartu su bladhaundas turi ilgiausias ausis. Bladhaundui dėl jo didelio ūgio tokios ausys netrukdo judėti, tačiau tikrai nepadeda basethaundui, ypač jaunam šuniukui – jis nuolat užmina ant savo ausų, kai tik nuleidžia galvą. Išvada tokia: ausų ilgis turi būti saikingesnis, ausys neturėtų ilgėti. <...> Plokščios „drambliškos“ ausys gadina bendrą galvos išvaizdą – taip dažniausiai nutinka dėl ausies struktūros, kuri nėra pakankamai plona ir lanksti. Kai šuo susijaudinęs, ausis laiko aukštai; tokiu atveju teisėjaujant rekomenduojama palaukti, kol šuo nurims. Kartais didelės, aukštai laikomos ausys rodo ydas – nepatiklumą, drovumą, bailumą.
Kairėje plokščia, „drambliška“ ausis, viduryje du taisyklingų ausų variantai (kai šuo susijaudinęs), dešinėje taisyklinga, švelniai susisukusi ausis (kai šuo ramus).
Kaklas: raumeningas, gerai išlenktas ir gana ilgas, su ryškiu bet ne per dideliu pagurkliu.
Komentaras: kaklas gana siauras lyginant su pečių pločiu – kuo ilgesnis kaklas, tuo aiškiau tai matoma. Kokio ilgio kaklas turėtų būti? Kaklo ilgis turėtų derėti su visu kūnu. Švelniai išlenktas kaklas, sekamas tiesios viršaus linijos, pasibaigia linksmai vizginama gero ilgio uodega – toks yra puikaus, gražaus basethaundo aprašymas. Ilgas, išlenktas kaklas suteikia elegancijos ir balanso bendrai išvaizdai. Per trumpas kaklas gadina išvaizdą – toks skalikas atrodo per daug kresnas. Viena taisyklė sako, kad kaklas yra tinkamo ilgio tada, kai judėdamas šuo turi nuleisti galvą (pvz.: sekdamas pėdsaku). Kaklas yra tinkamo ilgio, jeigu šuo nekeičia judėjimo ritmo ir/ar greičio. Kas dėl pagurklio – svarbiausia, kad jis tiesiog būtų. Tačiau nereikia tokio pagurklio, kuris prasideda nuo snukio (ten, kur turi kabėti lūpos ir sukurti tipinį ilgą basethaundo snukį). Per didelis pagurklis atrodo keistai.
Kaklas: raumeningas, gerai išlenktas ir gana ilgas, su ryškiu bet ne per dideliu pagurkliu.
Komentaras: kaklas gana siauras lyginant su pečių pločiu – kuo ilgesnis kaklas, tuo aiškiau tai matoma. Kokio ilgio kaklas turėtų būti? Kaklo ilgis turėtų derėti su visu kūnu. Švelniai išlenktas kaklas, sekamas tiesios viršaus linijos, pasibaigia linksmai vizginama gero ilgio uodega – toks yra puikaus, gražaus basethaundo aprašymas. Ilgas, išlenktas kaklas suteikia elegancijos ir balanso bendrai išvaizdai. Per trumpas kaklas gadina išvaizdą – toks skalikas atrodo per daug kresnas. Viena taisyklė sako, kad kaklas yra tinkamo ilgio tada, kai judėdamas šuo turi nuleisti galvą (pvz.: sekdamas pėdsaku). Kaklas yra tinkamo ilgio, jeigu šuo nekeičia judėjimo ritmo ir/ar greičio. Kas dėl pagurklio – svarbiausia, kad jis tiesiog būtų. Tačiau nereikia tokio pagurklio, kuris prasideda nuo snukio (ten, kur turi kabėti lūpos ir sukurti tipinį ilgą basethaundo snukį). Per didelis pagurklis atrodo keistai.
Kairėje ir viduryje trumpas kaklas, dešinėje per didelis pagurklis.
Kūnas: ilgas ir stiprus; ketera ir kryžius panašiame aukštyje.
Nugara: gana plati ir lygi, ne per ilga nuo keteros iki kryžiaus.
Juosmuo: gali būti šiek tiek išlenktas.
Krūtinė: žiūrint iš priekio, šonkaulių lankas stipriai išgaubtas. Krūtinkaulis iškilus, bet krūtinės ląsta ne siaura, ne per gili. Šonkauliai gerai užapvalinti, neatsikišę, aiškiai nukreipti atgal.
Pilvas: turi būti pakankamas tarpas tarp žemės ir žemiausios pilvo dalies, kad šuo galėtų lengvai judėti bet kokiu reljefu.
Komentaras: viršutinė linija yra lygi, nežemėjanti. Tvirta nugara šiai veislei labai svarbi dėl kūno ilgio. Stiprią viršaus liniją palaiko ilgi šonkauliai, tuo tarpu juosmuo yra vienintelė nugaros dalis, kuri nėra tvirtai palaikoma viso kūno. Štai kodėl juosmuo turi būti trumpas ir gali šiek tiek lenktis. Silpna nugara būna dėl raumenų trūkumo arba per ilgo juosmens.
Praktinis pastebėjimas: viršaus liniją geriau vertinti judesyje, ne stovėsenoje, nes geras, profesionalus hendleris gali paslėpti kai kuriuos trūkumus, kurie matomi tik judesyje.
Geras teisėjas, liesdamas šunį, turėtų patikrinti krūtinkaulį. Kartais vietoj kaulo jaučiami riebalai ar atsiranda atliekamos odos. Šonkaulių forma taip pat labai svarbi. Jie turi būti tvirti ir ilgi. Dažnai pasitaikantis trūkumas – trumpa ar netaisyklinga krūtinės ląsta.
Naujajame standarte papildyta: „turi būti pakankamas tarpas nuo žemiausios krūtinės dalies iki žemės, kad šuo galėtų laisvai judėti bet kokiu reljefu“. <...>
Svarbu ir priekinių kojų ilgis, ne tik krūtinė. Apie tai pakalbėsime vėliau. Reikia atkreipti dėmesį į atliekamą odą po kūnu. Veisėjai ją vadina „sijonu“ (skirt). Teisingas pavadinimas – kai šuo itin žemas, „sijonas“ netgi velkasi žeme. <...>
Tai ypač būdinga kalėms po kiekvieno gimdymo, netgi po tariamo nėštumo, „sijonas“ pasiekia arba beveik pasiekia žemę. Kai teisėjaujama 5 ar 7 metų kalei, būtų neteisinga bausti dėl „sijono“, bet jei „sijoną“ turi jauna kalė ar netgi patinas, tai nėra leidžiama.
Viskas turi ribas, todėl geras ženklas, kad naujuoju standartu bandoma nustatyti atstumą nuo šuns kūno iki žemės – norima išvengti itin žemų šunų veisimo. <...>
Nugara: gana plati ir lygi, ne per ilga nuo keteros iki kryžiaus.
Juosmuo: gali būti šiek tiek išlenktas.
Krūtinė: žiūrint iš priekio, šonkaulių lankas stipriai išgaubtas. Krūtinkaulis iškilus, bet krūtinės ląsta ne siaura, ne per gili. Šonkauliai gerai užapvalinti, neatsikišę, aiškiai nukreipti atgal.
Pilvas: turi būti pakankamas tarpas tarp žemės ir žemiausios pilvo dalies, kad šuo galėtų lengvai judėti bet kokiu reljefu.
Komentaras: viršutinė linija yra lygi, nežemėjanti. Tvirta nugara šiai veislei labai svarbi dėl kūno ilgio. Stiprią viršaus liniją palaiko ilgi šonkauliai, tuo tarpu juosmuo yra vienintelė nugaros dalis, kuri nėra tvirtai palaikoma viso kūno. Štai kodėl juosmuo turi būti trumpas ir gali šiek tiek lenktis. Silpna nugara būna dėl raumenų trūkumo arba per ilgo juosmens.
Praktinis pastebėjimas: viršaus liniją geriau vertinti judesyje, ne stovėsenoje, nes geras, profesionalus hendleris gali paslėpti kai kuriuos trūkumus, kurie matomi tik judesyje.
Geras teisėjas, liesdamas šunį, turėtų patikrinti krūtinkaulį. Kartais vietoj kaulo jaučiami riebalai ar atsiranda atliekamos odos. Šonkaulių forma taip pat labai svarbi. Jie turi būti tvirti ir ilgi. Dažnai pasitaikantis trūkumas – trumpa ar netaisyklinga krūtinės ląsta.
Naujajame standarte papildyta: „turi būti pakankamas tarpas nuo žemiausios krūtinės dalies iki žemės, kad šuo galėtų laisvai judėti bet kokiu reljefu“. <...>
Svarbu ir priekinių kojų ilgis, ne tik krūtinė. Apie tai pakalbėsime vėliau. Reikia atkreipti dėmesį į atliekamą odą po kūnu. Veisėjai ją vadina „sijonu“ (skirt). Teisingas pavadinimas – kai šuo itin žemas, „sijonas“ netgi velkasi žeme. <...>
Tai ypač būdinga kalėms po kiekvieno gimdymo, netgi po tariamo nėštumo, „sijonas“ pasiekia arba beveik pasiekia žemę. Kai teisėjaujama 5 ar 7 metų kalei, būtų neteisinga bausti dėl „sijono“, bet jei „sijoną“ turi jauna kalė ar netgi patinas, tai nėra leidžiama.
Viskas turi ribas, todėl geras ženklas, kad naujuoju standartu bandoma nustatyti atstumą nuo šuns kūno iki žemės – norima išvengti itin žemų šunų veisimo. <...>
Atliekama oda po kūnu („sijonas“) labiausiai matomas kalių tarpe. Šiose nuotraukose matomas labai ilgas „sijonas“, neleidžiantis šuniui laisvai judėti bet kokiu reljefu (žinoma, išskyrus parodos kilimą).
Neteisingų viršaus linijų pavyzdžiai: kairėje ir viduryje nugara įlinkusi, dešinėje – išlenkta.
Per trumpų, netaisyklingų krūtinės ląstų pavyzdžiai.
Uodega: aukštai išaugus, pakankamai ilga, stipri ties pagrindu, siaurėjanti, turi šiurkščių plaukų apatinėje pusėje. Šuniui judant tvirta, truputį lenkta, kardo formos. Neturi būti labai lenkta ar riesta.
Komentaras: uodega, nors ir yra "paskutinė" šuns dalis, bendrame vertinime yra svarbi. Per daug lenkta gadina bendrą šuns išvaizdą. Uodega jokiu būdu negali būti lenkta tiek, kad liestų šuns nugarą. Teisėjas, liesdamas uodegą, turėtų patikrinti, ar visi slanksteliai vietoje - laužta uodega yra rimtas trūkumas.
Kartais parodos ringe šuo neneša uodegos. Taip gali būti dėl nepasitikėjimo savimi arba dėl charakterio trūkumų, tačiau su amžiumi tai keičiasi.
Galūnės:
Priekinės:
Bendra išvaizda: viršutiniai dilbiai šiek tiek įlinkę į vidų, bet nedaug, kad šuo galėtų laisvai judėti ir kojos einant ir stovint nesiliestų viena su kita. Ant blauzdų gali būti šiek tiek odos raukšlių.
Pečiai: mentės palinkusios atgal, pečiai neapsunkinti.
Alkūnės: nepasuktos nei į išorę, nei į vidų.
Dilbis: priekinės kojos trumpos, tvirtos, stipriais kaulais.
Pėdos: didelės, suglaustais pirštais su tvirtomis pagalvėlėmis. Priekinės kojos tiesios arba šiek tiek pasuktos į išorę. Abiem atvejais šuo turi stovėti taisyklingai, svorį paskirstydamas visiems pirštams ir pagalvėlėms taip, kad pėdos paliktų didelio šuns įspūdį. Su žeme liečiasi tik pirštų ir pėdų pagalvėlės.
Komentaras: uodega, nors ir yra "paskutinė" šuns dalis, bendrame vertinime yra svarbi. Per daug lenkta gadina bendrą šuns išvaizdą. Uodega jokiu būdu negali būti lenkta tiek, kad liestų šuns nugarą. Teisėjas, liesdamas uodegą, turėtų patikrinti, ar visi slanksteliai vietoje - laužta uodega yra rimtas trūkumas.
Kartais parodos ringe šuo neneša uodegos. Taip gali būti dėl nepasitikėjimo savimi arba dėl charakterio trūkumų, tačiau su amžiumi tai keičiasi.
Galūnės:
Priekinės:
Bendra išvaizda: viršutiniai dilbiai šiek tiek įlinkę į vidų, bet nedaug, kad šuo galėtų laisvai judėti ir kojos einant ir stovint nesiliestų viena su kita. Ant blauzdų gali būti šiek tiek odos raukšlių.
Pečiai: mentės palinkusios atgal, pečiai neapsunkinti.
Alkūnės: nepasuktos nei į išorę, nei į vidų.
Dilbis: priekinės kojos trumpos, tvirtos, stipriais kaulais.
Pėdos: didelės, suglaustais pirštais su tvirtomis pagalvėlėmis. Priekinės kojos tiesios arba šiek tiek pasuktos į išorę. Abiem atvejais šuo turi stovėti taisyklingai, svorį paskirstydamas visiems pirštams ir pagalvėlėms taip, kad pėdos paliktų didelio šuns įspūdį. Su žeme liečiasi tik pirštų ir pėdų pagalvėlės.
Taisyklingos kojos šuniui stovint ir judant. Kairėje teisingas priekis, stiprūs kaulai, suglausti pirštai. Tačiau būtina patrumpinti nagus.
Dešinėje: nors didžiausias svoris šiuo momentu tenka kairiajai kojai, ji lieka tvirta, pirštai suglausti.
Komentaras: pagal basethaundo priekį galima apie jo bendrą išvaizdą. Priekis laiko daugiausia kūno svorio, todėl jis turi būti tvirtas ir taisyklingas.Žiūrint iš šono, priekinės kojos turi būti statmenos. Jeigu priekinės kojos yra per daug išsišovę priekin, kūno svoris yra daugiau už kojų. Tai gali deformuoti alkūnes, jos gali linkti į priekį (knuckling over). Tokiu atveju kenkiama abiems priekinėms kojoms, sąnariai neatlaiko svorio. Tai - rimti trūkumai, jie matomi šuniui judant. Stiprus alkūnių linkimas į priekį amerikietiškajame standarte laikomas diskvalifikacine yda. Neverta nerimauti, jeigu geros anatomijos šuo turi raukšlių ant riešų. Nors tai laikoma klaida, tačiau tikrai ne tokia rimta kaip priekinių alkūnių linkimas pirmyn.
Apžvelkime priežastis, kodėl priekinės kojos būna per daug išsišovusios priekin. Priežastis - neteisinga pečių padėtis. Standartas reikalauja, kad mentės būtų nuožulnios nugarai. Per trumpas žastas - gana įprastas veislės trūkumas. Žastas turėtų būti beveik tokio ilgio kaip ir mentės. Žastas ir petys turi būti statmeni vienas kitam. Jeigu kampas yra per didelis, priekinių kojų kampai trukdo šuniui judėti - priekinių kojų žingsnis būna trumpas. Tik teisinga pečių padėtis ir pakankamo ilgio žastas leis šuniui laisvai judėti pirmyn ir atgal. Priekines kojas reikia vertinti judesyje - geriausiai matosi jų anatomija. Trūkumas, jei šuo juda priekines kojas keldamas aukštai.
Dešinėje: nors didžiausias svoris šiuo momentu tenka kairiajai kojai, ji lieka tvirta, pirštai suglausti.
Komentaras: pagal basethaundo priekį galima apie jo bendrą išvaizdą. Priekis laiko daugiausia kūno svorio, todėl jis turi būti tvirtas ir taisyklingas.Žiūrint iš šono, priekinės kojos turi būti statmenos. Jeigu priekinės kojos yra per daug išsišovę priekin, kūno svoris yra daugiau už kojų. Tai gali deformuoti alkūnes, jos gali linkti į priekį (knuckling over). Tokiu atveju kenkiama abiems priekinėms kojoms, sąnariai neatlaiko svorio. Tai - rimti trūkumai, jie matomi šuniui judant. Stiprus alkūnių linkimas į priekį amerikietiškajame standarte laikomas diskvalifikacine yda. Neverta nerimauti, jeigu geros anatomijos šuo turi raukšlių ant riešų. Nors tai laikoma klaida, tačiau tikrai ne tokia rimta kaip priekinių alkūnių linkimas pirmyn.
Apžvelkime priežastis, kodėl priekinės kojos būna per daug išsišovusios priekin. Priežastis - neteisinga pečių padėtis. Standartas reikalauja, kad mentės būtų nuožulnios nugarai. Per trumpas žastas - gana įprastas veislės trūkumas. Žastas turėtų būti beveik tokio ilgio kaip ir mentės. Žastas ir petys turi būti statmeni vienas kitam. Jeigu kampas yra per didelis, priekinių kojų kampai trukdo šuniui judėti - priekinių kojų žingsnis būna trumpas. Tik teisinga pečių padėtis ir pakankamo ilgio žastas leis šuniui laisvai judėti pirmyn ir atgal. Priekines kojas reikia vertinti judesyje - geriausiai matosi jų anatomija. Trūkumas, jei šuo juda priekines kojas keldamas aukštai.
Priekiniai kampai
A. Teisinga mentė sudaro 45 laipsnių kampą su žeme. Linija rodo, kiek šuo gali pasiekti priekinėmis kojomis.
B. Neteisinga stati mentės padėtis. Linija rodo, kiek nedaug šuo gali perkelti koją.
C. Žastas sudaro 90 laipsnių kampą su mente. Gero ilgio žastas leidžia šuniui laisvai judinti koją.
D. Ideali padėtis stovėsenoje parodoje, patogu aprašant priekinius kampus – jeigu žastas per trumpas, jis neleis šuniui kojų statyti po ketera ir uždengti giliausios krūtinės dalies.
(c) Iva Černohubová: Baseti, 2011 (piešinys yra knygos dalis)
B. Neteisinga stati mentės padėtis. Linija rodo, kiek nedaug šuo gali perkelti koją.
C. Žastas sudaro 90 laipsnių kampą su mente. Gero ilgio žastas leidžia šuniui laisvai judinti koją.
D. Ideali padėtis stovėsenoje parodoje, patogu aprašant priekinius kampus – jeigu žastas per trumpas, jis neleis šuniui kojų statyti po ketera ir uždengti giliausios krūtinės dalies.
(c) Iva Černohubová: Baseti, 2011 (piešinys yra knygos dalis)
Geltona linija, nubrėžta žemiau keteros, rodo vietą, kur idealiu atveju turėtų stovėti priekinės kojos (D). Jeigu kojos per daug priekyje, tai reiškia, jog žastas yra per trumpas.
Kairėje: status kampas, atsiradęs dėl trumpo žasto ir stačių pečių.
Viduryje: trumpas žastas. Pažiūrėkite į šuns priekį – matomas tiesiog odos perteklius, ne užpildyta krūtinė.
Dešinėje: teisingo menčių kampo pavyzdys – mentės atgręžtos atgal, sudarančios statų kampą; tinkamo ilgio žastas, leidžiantis šuniui statyti kojas ties žemiausia krūtinės vieta (po ketera).
Kairėje: status kampas, atsiradęs dėl trumpo žasto ir stačių pečių.
Viduryje: trumpas žastas. Pažiūrėkite į šuns priekį – matomas tiesiog odos perteklius, ne užpildyta krūtinė.
Dešinėje: teisingo menčių kampo pavyzdys – mentės atgręžtos atgal, sudarančios statų kampą; tinkamo ilgio žastas, leidžiantis šuniui statyti kojas ties žemiausia krūtinės vieta (po ketera).
Geltona linija, brėžiama nuo keteros, nurodo vietą, kur idealiu atveju turėtų stovėti priekinės letenos (D). Jeigu kojos stovi per daug priekyje, tai reiškia, kad šuns žastas yra per trumpas.
Kairėje: trumpo žasto ir kojų raukšlių pavyzdys. Raukšlės trukdo tinkamai įvertinti kojas, todėl pečių padėtį ir mentės ilgį reikia vertinti paliečiant.
Antras iš kairės: taisyklinga krūtinė, bet per trumpą žastą ir neryški alkūnė.
Pirmas ir antras dešinėje: trumpi žastai, neleidžiantys kojos statyti po ketera. Šie trūkumai nėra labai ryškūs. Manau, kad Europoje dauguma basetų turi trumpokus žastus. Vis dėl to, tai yra trūkumas.
Komentaras: lengvai išlenktas žastas brėžia liniją nuo šonkaulių iki alkūnės. Po alkūnės seka dilbis. Dilbio išlinkimas eina žemyn iki žemiausios šonkaulių dalies, kur baigiasi riešo sąnariu. Žiūrint iš priekio, riešas matomas tiesiai po kūnu, tačiau ne per arti kito riešo, kad šuo galėtų taisyklingai judėti ir judesyje kojos neliestų viena kitos.
Žiūrint į sėdintį basethaundą iš priekio, priekinės kojos turėtų būti gražiai padėtos po gilia krūtine, stipriai stačiu kampu remtis į žemę, su tiesiai padėtomis ar kiek į išorę pasuktomis pėdomis. Iš tiesų, jei riešus matote krūtinės priekyje, galite beveik neabejoti, kad šuns priekis yra netaisyklingas. Reikia nepamiršti ir šuns amžiaus: jaunų šunų krūtinė dar nesusiformavusi, negili, priekis atrodo silpnas, tačiau per kelis metus kūnas vystosi ir šonkauliai puikiai užpildo krūtinę. Vis dėlto, jei pastebimi statūs pečiai, per trumpas žastas ar neaiški alkūnė, taip visuomet ir bus – amžius pakeis tik tai, kad šie trūkumai galės būti nuslėpti pilnai išvystytu kūnu – odos pertekliumi, geresniu atveju – raumenimis, blogiausiu – apkūnumu. Taip pat su amžiumi gali sustiprėti kojų sąnariai.
Pakalbėkime apie vieną „karščiausių“ aspektų, pakitusių per pastarąjį amžių - tai – išlenktos kojos. Kai kurie veisėjai lenktas kojas priima kaip normą pagal originalų veislės tipą, kiti bando veisti šunis tiesesnėmis kojomis. Dabartinis standartas reikalauja tiesių ar lengvai išorėn statomų pėdų, kad skalikas stovėtų pilnai, svorį paskirstydamas visoms pėdutėms tolygiai – pėdsakas turi sudaryti didelio šuns įspūdį. Pėdsake privalo matyti visa pėda.
Priekinės kojos turi būti stiprios ir pilnos. Palyginimui – pėdos turi būti kaip katės – vienintelis skirtumas, žinoma, yra dydis. Jos yra tvirtos, minkštos, trumpais pirštais. Kartais pasitaiko ir plokščių pėdų. Kitas trūkumas (daug rimtesnis) – kai svoris netolygiai paskirstomas visiems pirštams, o tik kai kuriems iš jų (atrodo, lyg šuo krypuotų) – pirštai nukreipti į šalis. Kartais tai pasitaiko masyviems šunims arba šunims su per ilgais nagais (šiuo atveju užtenka nagus nukirpti).
Kitas priekinių pėdų trūkumas, kurį reikia paminėti – dėl neteisingo judėjimo nusitrynę nagai (pirštai velkami žeme). Tai atpažinsite iš garso šuniui einant per kietą pagrindą. Tokiu atveju nagai gali būti nutrinami iki kraujo.
Kitas svarbus dalykas – kaulų struktūra. Basethaundo kaulai stambūs. Jeigu kaulai smulkūs, sudaromas menko šuns įspūdis. Čia labai svarbus kokybiškas maitinimas. Puikus šuo gali būti sugadintas prastu maitinimu, tačiau prastesnės genetikos šuns kokybiškas maistas geresniu nepavers.
Kiek trumpos gali būti basethaundo kojos? Tai labai svarbus klausimas, dėl kurio daug diskutuota, tačiau standarte to vis dar nėra aiškiai aprašyta. Čia standartas leidžia spręsti patiems – įvardinama tik tai, kad šuo turi galėti medžioti ir judėti bet kokiu pagrindu. Amerikietiškajame standarte priekinės kojos aprašomos aiškiau: atstumas nuo giliausios krūtinės vietos neturi viršyti trečdalio aukščio ties ketera. Tačiau čia taip pat neminimas minimalus aukštis.
Atrenkant trumpakojus šunis, basethaundų kojos vis trumpėjo. Parodinės (show) klasės šunų veisėjai, atrodo, pamiršo, kad basethaundas – medžioklinis šuo, skalikas, kuris turi gebėti laisvai judėti bet kokiu pagrindu. Šiuo atžvilgiu per trumpos kojos šuniui nepadeda. Dabar, kai galioja naujasis standartas, veisėjai turi apie tai rimtai susimąstyti ir ateityje matysime, ar kas nors pasikeitė <...>. Žinoma, kad trumpos kojos – genų pasikeitimo rezultatas, mutacija, todėl sunku ką nors pakeisti. Iš tiesų, norima surasti ir veisti šunis, turinčius ilgesnius žastus – taip ir koja būtų ilgesnė. Kojos ilgiui įtakos turi ir čiurnos storis bei ilgis.
Kairėje: trumpo žasto ir kojų raukšlių pavyzdys. Raukšlės trukdo tinkamai įvertinti kojas, todėl pečių padėtį ir mentės ilgį reikia vertinti paliečiant.
Antras iš kairės: taisyklinga krūtinė, bet per trumpą žastą ir neryški alkūnė.
Pirmas ir antras dešinėje: trumpi žastai, neleidžiantys kojos statyti po ketera. Šie trūkumai nėra labai ryškūs. Manau, kad Europoje dauguma basetų turi trumpokus žastus. Vis dėl to, tai yra trūkumas.
Komentaras: lengvai išlenktas žastas brėžia liniją nuo šonkaulių iki alkūnės. Po alkūnės seka dilbis. Dilbio išlinkimas eina žemyn iki žemiausios šonkaulių dalies, kur baigiasi riešo sąnariu. Žiūrint iš priekio, riešas matomas tiesiai po kūnu, tačiau ne per arti kito riešo, kad šuo galėtų taisyklingai judėti ir judesyje kojos neliestų viena kitos.
Žiūrint į sėdintį basethaundą iš priekio, priekinės kojos turėtų būti gražiai padėtos po gilia krūtine, stipriai stačiu kampu remtis į žemę, su tiesiai padėtomis ar kiek į išorę pasuktomis pėdomis. Iš tiesų, jei riešus matote krūtinės priekyje, galite beveik neabejoti, kad šuns priekis yra netaisyklingas. Reikia nepamiršti ir šuns amžiaus: jaunų šunų krūtinė dar nesusiformavusi, negili, priekis atrodo silpnas, tačiau per kelis metus kūnas vystosi ir šonkauliai puikiai užpildo krūtinę. Vis dėlto, jei pastebimi statūs pečiai, per trumpas žastas ar neaiški alkūnė, taip visuomet ir bus – amžius pakeis tik tai, kad šie trūkumai galės būti nuslėpti pilnai išvystytu kūnu – odos pertekliumi, geresniu atveju – raumenimis, blogiausiu – apkūnumu. Taip pat su amžiumi gali sustiprėti kojų sąnariai.
Pakalbėkime apie vieną „karščiausių“ aspektų, pakitusių per pastarąjį amžių - tai – išlenktos kojos. Kai kurie veisėjai lenktas kojas priima kaip normą pagal originalų veislės tipą, kiti bando veisti šunis tiesesnėmis kojomis. Dabartinis standartas reikalauja tiesių ar lengvai išorėn statomų pėdų, kad skalikas stovėtų pilnai, svorį paskirstydamas visoms pėdutėms tolygiai – pėdsakas turi sudaryti didelio šuns įspūdį. Pėdsake privalo matyti visa pėda.
Priekinės kojos turi būti stiprios ir pilnos. Palyginimui – pėdos turi būti kaip katės – vienintelis skirtumas, žinoma, yra dydis. Jos yra tvirtos, minkštos, trumpais pirštais. Kartais pasitaiko ir plokščių pėdų. Kitas trūkumas (daug rimtesnis) – kai svoris netolygiai paskirstomas visiems pirštams, o tik kai kuriems iš jų (atrodo, lyg šuo krypuotų) – pirštai nukreipti į šalis. Kartais tai pasitaiko masyviems šunims arba šunims su per ilgais nagais (šiuo atveju užtenka nagus nukirpti).
Kitas priekinių pėdų trūkumas, kurį reikia paminėti – dėl neteisingo judėjimo nusitrynę nagai (pirštai velkami žeme). Tai atpažinsite iš garso šuniui einant per kietą pagrindą. Tokiu atveju nagai gali būti nutrinami iki kraujo.
Kitas svarbus dalykas – kaulų struktūra. Basethaundo kaulai stambūs. Jeigu kaulai smulkūs, sudaromas menko šuns įspūdis. Čia labai svarbus kokybiškas maitinimas. Puikus šuo gali būti sugadintas prastu maitinimu, tačiau prastesnės genetikos šuns kokybiškas maistas geresniu nepavers.
Kiek trumpos gali būti basethaundo kojos? Tai labai svarbus klausimas, dėl kurio daug diskutuota, tačiau standarte to vis dar nėra aiškiai aprašyta. Čia standartas leidžia spręsti patiems – įvardinama tik tai, kad šuo turi galėti medžioti ir judėti bet kokiu pagrindu. Amerikietiškajame standarte priekinės kojos aprašomos aiškiau: atstumas nuo giliausios krūtinės vietos neturi viršyti trečdalio aukščio ties ketera. Tačiau čia taip pat neminimas minimalus aukštis.
Atrenkant trumpakojus šunis, basethaundų kojos vis trumpėjo. Parodinės (show) klasės šunų veisėjai, atrodo, pamiršo, kad basethaundas – medžioklinis šuo, skalikas, kuris turi gebėti laisvai judėti bet kokiu pagrindu. Šiuo atžvilgiu per trumpos kojos šuniui nepadeda. Dabar, kai galioja naujasis standartas, veisėjai turi apie tai rimtai susimąstyti ir ateityje matysime, ar kas nors pasikeitė <...>. Žinoma, kad trumpos kojos – genų pasikeitimo rezultatas, mutacija, todėl sunku ką nors pakeisti. Iš tiesų, norima surasti ir veisti šunis, turinčius ilgesnius žastus – taip ir koja būtų ilgesnė. Kojos ilgiui įtakos turi ir čiurnos storis bei ilgis.
Netaisyklingų, per plačių priekių pavyzdžiai. Idealiu atveju žastas turėtų sietis su šonkauliais žemiausioje krūtinės dalyje. Jei žastas yra status, priekis atrodo plačiai. Kairėje šuo neturi aiškios alkūnės, dešinėje turi per gilią krūtinę.
Kiti neteisingų priekių pavyzdžiai: kairėje per siauras priekis su per daug išorėn statomomis pėdomis; viduryje: per daug išorėn pasuktos pėdos (pagrindą liečia ne tik pėdutės); dešinėje nagai neliečia žemės, pėda pilnai nestovi ant žemės.
Kairėje – per daug atliekamos odos. Alkūnė nematoma. Vietoj stiprios krūtinės - atliekama oda. Šuns eisena atrodo netaisyklinga. Tokias kojas vertinti būtina paliečiant (sekantis paveikslėlis).
Antras iš dešinės – kreivos priekinės kojos; krūtinė turėtų būti gilesnė. Dešinėje – nėra alkūnės, trumpas žastas. Neteisingas priekis, kojos išsikraipę.
Antras iš dešinės – kreivos priekinės kojos; krūtinė turėtų būti gilesnė. Dešinėje – nėra alkūnės, trumpas žastas. Neteisingas priekis, kojos išsikraipę.
Jei šuo atrodo per arti žemės – priekinės kojos yra per trumpos.
Kairėje – teisingas priekis, kojos ir puiki krūtinė. Viduryje ir dešinėje – per trumpų kojų ir per plataus priekio kombinacija bei per daug atliekamos odos („sijonas“). Sunku įsivaizduoti, kaip toks šuo lengvai judėtų natūraliu reljefu.
Pasturgalis: raumeningas, apvalokas (žiūrint iš galo).
Galiniai kampai: gerai išreikšti. Odos raukšlės gali būti tarp kulkšnies ir pėdos; gali būti perteklinės odos maišelis galinėje sąnario pusėje.
Kulkšnys: trumpos, nepalinkusios išorėn ar vidun, po kūnu laisvoje stovėsenoje.
Komentaras: basethaundas – ilgas ir sunkus šuo. Raumenys turi būti vystomi, netgi turėtų atrodyti kiek apvalūs. Trūkumu laikomas siauras galas. Galinės kojos negali atrodyti smulkesnės už priekines. Kartais taip atrodo dėl stačių galinių kampų: šlaunis atrodo ilga ir siaura. Teisingi kampai parodyti paveikslėlyje. Kelio sąnarys turi būti gerai matomas. Kartais kulkšnis yra per aukšta, todėl viršaus linija būna kylanti.
Nors standarte sakoma „natūraliai stovint, šuo galines kojas laiko po kūnu“, bet parodos ringe, kai basethaundas statomas į stovėseną, pageidautina, kad kulkšnys būtų stačiu kampu su žeme. Kai šuo tokioje pozoje, teisėjui lengviau įvertinti kelio sąnarį ir jo sudaromą kampą. Jeigu kelio sąnarys matosi neaiškiai, tai reiškia, jog pasturgalis per status. Tai pasireiškia trumpais žingsniais ir nesklandžiu judesiu.
Kairėje – teisingas priekis, kojos ir puiki krūtinė. Viduryje ir dešinėje – per trumpų kojų ir per plataus priekio kombinacija bei per daug atliekamos odos („sijonas“). Sunku įsivaizduoti, kaip toks šuo lengvai judėtų natūraliu reljefu.
Pasturgalis: raumeningas, apvalokas (žiūrint iš galo).
Galiniai kampai: gerai išreikšti. Odos raukšlės gali būti tarp kulkšnies ir pėdos; gali būti perteklinės odos maišelis galinėje sąnario pusėje.
Kulkšnys: trumpos, nepalinkusios išorėn ar vidun, po kūnu laisvoje stovėsenoje.
Komentaras: basethaundas – ilgas ir sunkus šuo. Raumenys turi būti vystomi, netgi turėtų atrodyti kiek apvalūs. Trūkumu laikomas siauras galas. Galinės kojos negali atrodyti smulkesnės už priekines. Kartais taip atrodo dėl stačių galinių kampų: šlaunis atrodo ilga ir siaura. Teisingi kampai parodyti paveikslėlyje. Kelio sąnarys turi būti gerai matomas. Kartais kulkšnis yra per aukšta, todėl viršaus linija būna kylanti.
Nors standarte sakoma „natūraliai stovint, šuo galines kojas laiko po kūnu“, bet parodos ringe, kai basethaundas statomas į stovėseną, pageidautina, kad kulkšnys būtų stačiu kampu su žeme. Kai šuo tokioje pozoje, teisėjui lengviau įvertinti kelio sąnarį ir jo sudaromą kampą. Jeigu kelio sąnarys matosi neaiškiai, tai reiškia, jog pasturgalis per status. Tai pasireiškia trumpais žingsniais ir nesklandžiu judesiu.
Galiniai kampai
A. Teisinga.
B. Neteisinga. Plokščias dubuo. Jeigu kaulai trumpi, šuns žingsniai taip pat bus trumpi (nenatūrali, sukaustyta eisena).
C. Neteisinga: status dubuo, dėl to uodega „įdėta“ žemai. Judesys netaisyklingas.
D. Šlaunikaulis sudaro 45 laipsnių kampą su pagrindu ir sudaro statų kampą su blauzdikauliu ir dubeniu.
E. Gero ilgio blauzda. Jeigu būtų trumpesnė, šuns žingsnis būtų trumpas.
F. Ideali pozicija (stovėsena parodoje).
(c) Iva Černohubová: Baseti, 2011 (piešinys yra knygos dalis)
B. Neteisinga. Plokščias dubuo. Jeigu kaulai trumpi, šuns žingsniai taip pat bus trumpi (nenatūrali, sukaustyta eisena).
C. Neteisinga: status dubuo, dėl to uodega „įdėta“ žemai. Judesys netaisyklingas.
D. Šlaunikaulis sudaro 45 laipsnių kampą su pagrindu ir sudaro statų kampą su blauzdikauliu ir dubeniu.
E. Gero ilgio blauzda. Jeigu būtų trumpesnė, šuns žingsnis būtų trumpas.
F. Ideali pozicija (stovėsena parodoje).
(c) Iva Černohubová: Baseti, 2011 (piešinys yra knygos dalis)
Neteisingi galiniai kampai.
Kairėje: trūksta raumenų. Per trumpa blauzda ir per aukštos kulkšnys. Keliai beveik nematomi (statūs)
Antras iš kairės: status dubuo ir statūs galiniai kampai, kurie dar aiškiau matosi judesyje. Statant šunį į stovėseną, reikėtų kojas atitraukti labiau, kad geriau matytųsi kampai.
Trečias iš kairės: statūs galiniai kampai, silpna, ilga šlaunis, per trumpa blauzda.
Dešinėje: trumpa blauzda neleidžia šuns teisingai pastatyti į stovėseną.
Kairėje: trūksta raumenų. Per trumpa blauzda ir per aukštos kulkšnys. Keliai beveik nematomi (statūs)
Antras iš kairės: status dubuo ir statūs galiniai kampai, kurie dar aiškiau matosi judesyje. Statant šunį į stovėseną, reikėtų kojas atitraukti labiau, kad geriau matytųsi kampai.
Trečias iš kairės: statūs galiniai kampai, silpna, ilga šlaunis, per trumpa blauzda.
Dešinėje: trumpa blauzda neleidžia šuns teisingai pastatyti į stovėseną.
Kairėje: „cow hocked“ – kulkšnys palinkę į vidų (Lietuvoje parodose sako „iksuoja“)
Antras iš kairės: siauras galas (dešinė koja judesyje)
Pirmas ir antras iš dešinės: teisingas galas judesyje ir stovėsenoje.
Eisena, judesiai: svarbiausia užtikrinti, kad šuo gali vykdyti savo paskirtį. Sklandūs, stiprūs ir lengvi judesiai, kai priekinės kojos stipriai siekia eiti pirmyn, o galinės kojos tvirtai atsispiria, rodo, kad skalikas juda teisingai. Pirštai negali būti veklami žeme.
Komentaras: skaliką geriausia vertinti judesyje – matomas ir priekis, ir galas. Basetas turi judėti lengvai ir spėti paskui kitus skalikus lauke. Judesys parodo, kaip veikia kiekviena šuns kūno dalis. Taip pat parodo, kiek šuo tinkamas darbui.
Ankstesniame angliškame standarte judesiai aprašyti prie bendrų veislės bruožų. Naujame standarte eisena taip pat laikoma labai svarbia.
Kadangi basethaundo kūnas stambus, jo judesiai turi būti laisvi, kad šuo galėtų pasivyti kitus skalikus. Jis turi būti ištvermingas.
Judėjimo dalys:
Antras iš kairės: siauras galas (dešinė koja judesyje)
Pirmas ir antras iš dešinės: teisingas galas judesyje ir stovėsenoje.
Eisena, judesiai: svarbiausia užtikrinti, kad šuo gali vykdyti savo paskirtį. Sklandūs, stiprūs ir lengvi judesiai, kai priekinės kojos stipriai siekia eiti pirmyn, o galinės kojos tvirtai atsispiria, rodo, kad skalikas juda teisingai. Pirštai negali būti veklami žeme.
Komentaras: skaliką geriausia vertinti judesyje – matomas ir priekis, ir galas. Basetas turi judėti lengvai ir spėti paskui kitus skalikus lauke. Judesys parodo, kaip veikia kiekviena šuns kūno dalis. Taip pat parodo, kiek šuo tinkamas darbui.
Ankstesniame angliškame standarte judesiai aprašyti prie bendrų veislės bruožų. Naujame standarte eisena taip pat laikoma labai svarbia.
Kadangi basethaundo kūnas stambus, jo judesiai turi būti laisvi, kad šuo galėtų pasivyti kitus skalikus. Jis turi būti ištvermingas.
Judėjimo dalys:
- Balansas. Žingsnio ilgis turi būti toks pat ir priekinėms, ir galinėms kojoms. Pvz.: teisėjas turėtų geriau vertinti šunį, kurio priekis ir galas išlaiko balansą, negu tą šunį, kuris turi puikius priekinius kampus, tačiau galiniai kampai nėra tokie geri.
- Lengvi judesiai. Teisingas balansas kartu ir taisyklingas kūnas leidžia šuniui lengvai judėti. Judėjimui nereikia daug pastangų – tai lyg judėjimas „ant ratų“. Šuns nugaros linija yra stabili, šiek tiek virpteli, kai šuo keičia greitį.
- Žingsnio ilgis. Kad judėdamas šuo per daug nepavargtų ir būtų ištvermingas, pečiai turi išlaikyti balansą su galinėmis kojomis. Tai šuniui leidžia žingsniu pasiekti daugiau. Jeigu žingsnis trumpas, vadinasi, šuns žastas per trumpas/netaisyklingi pečiai/neteisingi priekiniai kampai. Žiūrint iš šono, turi matytis pusiausvyra tarp žingnio priekyje ir gale.
- Judėjimas pirmyn ir atgal. Galinės kojos turi būti lygiagrečios viena kitai ir statmenos žemei. Kai šuo pradeda judėti, kojos turi būti šiek tiek palinkę į vidų. Kulkšnys turi išlaikyti teisingą poziciją. Išlenktos kojos turi būti laikomos sunkiomis klaidomis. Kai šuo eina link teisėjo, teisėjas gali pamatyti netaisyklingus pečius, į išorę pasuktas alkūnes, netaisyklingą žingsnį.
- Šuns žingsnis iš priekio. Kulkšnys yra arčiau viena kitos nei alkūnės. Tai padeda šuniui judėti – priekinės kojos, kurios yra kūnui iš šonų, negali taip stipriai išjudinti kūno kaip galinės kojos, kurios yra po kūnu. Bet koks kojų netaisyklingumas greičiau nuvargina šunį. Pasitaiko šunų su į vidų pasuktomis kojomis, tai – didelis trūkumas. Pėdos turėtų būti šiek tiek pasuktos į išorę, kad būtų tokiame pačiame plotyje su alkūnėmis. Pernelyg tiesios ar per daug pasuktos kojos – trūkumas.
Gerų priekinių ir galinių kampų pavyzdžiai ir tai, kaip jie atrodo ilgame, harmoningame žingsnyje.
Oda: elastinga.
Komentaras: odos aprašymas – naujas dalykas FCI standarte (angliškame standarte jo nėra). Žinant bendrą basethaundo išvaizdą, odą būtina paminėti. Nėra kitų skalikų, kurie turėtų tiek atliekamos odos kaip basethaundai ir bladhaundas. Seniau standarte buvo aprašoma tik atliekama oda, dabar – elastinga oda. Yra šunų, kurie neturi daug atliekamos odos („sausa galva“). „Sausa galva“ su nepakankamai atliekomos odos šiai veislei nėra būdinga. Kita vertus, yra pavyzdžių su per daug atliekomos odos – šuo turi raukšlių ant viso kūno, ypač ant kojų ir po kūnu („sijonas“). Kai kuriems žmonėms tai patinka, tačiau šuniui iš to nėra jokios naudos.
Kailis: plaukai lygūs, tankūs, trumpi, ne per daug švelnūs. Visas kailis glotnus, be puošiamojo („plunksniško“) plauko. Ilgas, minkštas, „puošiamasis“ plaukas labai nepageidaujamas.
Komentaras: basethaundų kailio struktūroje yra šiek tiek skirtumų. Kai kurie basethaundai turi tvirtą kailį, ypač any nugaros. Kitų kailis gali būti švelnus, trumpas. Viršutinis plaukas yra nuo 1 iki 4 cm ilgio ant nugaros ir mažiau nei 0.5 cm ant galvos. Jeigu šuo laikomas lauke, jo poplaukis pasidaro labai tankus. Bet kuriuo atveju, jeigu šuo sveikas, jos kailis žvilga (ypač tamsių trispalvių šunų). Pati nesu susidūrusi, tačiau teko girdėti apie ilgaplaukius basethaundus. Juos lengviausia atpažinti iš plunksniškos uodegos. Tai – itin didelė yda.
Spalva: daugiausia juoda, balta ir ruda (tri-color, trispalvis šuo); geltona/oražinė (citrininė) ir balta (bi-color). Tinka bet kuri spalva, būdinga skalikams.
Komentaras: dažniausios basethaundų spalvos – nuo sodriai rudos iki oranžinės ar kepenų rudumo. Spalvos gali maišytis tarpusavyje. Dėmių išdėstymas ir dydis nesvarbus, tačiau aišku, kad dėmės keičia bendrą šuns vaizdą. Pvz.: tamsi ruda spalva gražiai išryškina nugaros liniją ir šonkaulių formą. Baltos dėmės gražiai išryškina snukio formą, tačiau baltas kailis virš kulkšnių sudaro ilgesnės kojos vaizdą – tai gali pakenkti bendram šuns vaizdui. Skirtingų spalvų dėmės ant nugaros (tamsus kailis prie balto, baltas juodame ar rudame) gali sugadinti nugaros linijos vaizdą. Balta linija ant kaklo gali kurti ilgesnio kaklo įspūdį. Kartais vadoje pasitaiko įdomesnio spalvinimo šuniukų – pvz.: margos ausys. Tai nelaikoma trūkumu.
Dydis: aukštis ties ketera 33-38 cm
Komentaras: intervalas tarp didžiausio ir mažiausio aukščio ribos palyginti didelis, todėl beveik kiekvienas grynaveislis basethaundas jį atitinka. Žinoma šunį vertinti reikia ne pagal poros centimetrų skirtumą. Dauguma europietiškų basethaundų yra didesni negu jų giminaičiai Šiaurės Amerikoje. Galbūt tam įtakos padarė tai, jog maksimalus leidžiamas šuns aukštis yra 15 colių (38.2 cm). Šunys, aukštesni už 15 colių, diskvalifikuojami.
Trūkumai: bet koks nukrypimas nuo to, kas pasakyta, turėtų būti laikoma trūkumu ar yda ir privalo būti vertinami atsižvelgiant į jų pobūdį ir išreikštumą, dėl poveikio šuns sveikatai ir gerovei.
Komentaras: FCI basethaundų standarte nėra nurodyti ypatingai nepageidaujami trūkumai. Dėl to teisėjai, kurie basethaundų standartui neskyrė ypatingo dėmesio, nežino, kokių trūkumų ieškoti. Dažnai nugali tiesiog, teisėjo nuomone, gražesnis šuo. Veisėjas, kurio žinios yra paremtos paties patirtimi veisiant šunis, gali rasti ir plačiau pakomentuoti trūkumus, galinčius turėti įtakos veisime ir šunų sveikatoje.
Standarte aprašomas idealus šuo. Nei vienas basethaundas nėra tobulas. Teisėjavimo esmė yra įvertinti, kiek rodomas šuo atitinka standartą. Yra du dažnesni teisėjavimo būdai. Pirmasis – teisėjas įvertina tik šuns tipą ir pagrindinius veislės bruožus, kaip stiprūs kaulai, atliekama oda, gili krūtinė ir trumpos kojos. Laimėtojas bus tipinis veislės atstovas su puikia galva ir išraiška, labai žemas, su daug substancijos ir, deja, turi kelis rimtesnius anatominius trūkumus – trumpus šonkaulius, blogai statomus pečius, trumpus žastus, silpnas alkūnes ir apskritai trumpas kojas, dažnai ir netolygų žingsnį. Kitas teisėjavimo būdas – teisėjauti tik judesį, anatomiją vertinti tik judesyje, nesigilinant į kaulų stambumą, substanciją, kaukolės formą, akių tamsumą ir kita, kas basethaundą išskiria iš kitų skalikų. Abu šie teisėjavimo būdai yra neteisingi. Kiekvieną kartą parodoje šuo turi būti prasčiau vertinamas dėl trūkumų, kurie gali turėti įtakos šuns sveikatai ir gerovei. Tai svarbu veislės ateičiai ir sveikatai. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas laikoma didele, o kas – maža klaida. Basethaundas – medžioklinis šuo, jam svarbūs laisvi judesiai. Šviesios akys laikomos trūkumu, tačiau basethaundas šviesiomios akimis gali judėti ir matyti. Todėl šviesios akys nėra didelis trūkumas. Daug blogiau, jeigu šuo turi silpnus pečius, kreivas kojas, neturi aiškių kampų – tai apsunkina judėjimą, todėl tai yra dideli trūkumai. Anatominiai trūkumai dažnai turi įtakos šuns sveikatai ir trukdo atlikti savo medžioklinę paskirtį.
Diskavilifkacinės ydos:
Komentaras: naujame standarte minimi trūkumai, dėl kurių šuo diskvalifikuojamas.
Agresyvumas šiai veislei nebūdingas. Dažniausiai basethaundas agresiją rodo dėl netinkamo auklėjimo. Bet kuriuo atveju, teisėjas negali toleruoti besikandžiojančio šuns. Basethaundų patinams nebūdinga pjautis ringe tik pamačius vienam kitą. Basethaundas – tipinis „gaujos“ šuo ir privalo būti tolerantiškas kitiems šunims. Jeigu taip nėra, kažkas negerai.
Kartais pasitaiko drovių, bailių basethaundų (ypač tarp jaunų kalių). Deja, jeigu šuo panikuoja kiekvieną kartą teisėjui jį palietus, nėra kito įvertinimo kaip diskvalifikacija.
Komentaras: odos aprašymas – naujas dalykas FCI standarte (angliškame standarte jo nėra). Žinant bendrą basethaundo išvaizdą, odą būtina paminėti. Nėra kitų skalikų, kurie turėtų tiek atliekamos odos kaip basethaundai ir bladhaundas. Seniau standarte buvo aprašoma tik atliekama oda, dabar – elastinga oda. Yra šunų, kurie neturi daug atliekamos odos („sausa galva“). „Sausa galva“ su nepakankamai atliekomos odos šiai veislei nėra būdinga. Kita vertus, yra pavyzdžių su per daug atliekomos odos – šuo turi raukšlių ant viso kūno, ypač ant kojų ir po kūnu („sijonas“). Kai kuriems žmonėms tai patinka, tačiau šuniui iš to nėra jokios naudos.
Kailis: plaukai lygūs, tankūs, trumpi, ne per daug švelnūs. Visas kailis glotnus, be puošiamojo („plunksniško“) plauko. Ilgas, minkštas, „puošiamasis“ plaukas labai nepageidaujamas.
Komentaras: basethaundų kailio struktūroje yra šiek tiek skirtumų. Kai kurie basethaundai turi tvirtą kailį, ypač any nugaros. Kitų kailis gali būti švelnus, trumpas. Viršutinis plaukas yra nuo 1 iki 4 cm ilgio ant nugaros ir mažiau nei 0.5 cm ant galvos. Jeigu šuo laikomas lauke, jo poplaukis pasidaro labai tankus. Bet kuriuo atveju, jeigu šuo sveikas, jos kailis žvilga (ypač tamsių trispalvių šunų). Pati nesu susidūrusi, tačiau teko girdėti apie ilgaplaukius basethaundus. Juos lengviausia atpažinti iš plunksniškos uodegos. Tai – itin didelė yda.
Spalva: daugiausia juoda, balta ir ruda (tri-color, trispalvis šuo); geltona/oražinė (citrininė) ir balta (bi-color). Tinka bet kuri spalva, būdinga skalikams.
Komentaras: dažniausios basethaundų spalvos – nuo sodriai rudos iki oranžinės ar kepenų rudumo. Spalvos gali maišytis tarpusavyje. Dėmių išdėstymas ir dydis nesvarbus, tačiau aišku, kad dėmės keičia bendrą šuns vaizdą. Pvz.: tamsi ruda spalva gražiai išryškina nugaros liniją ir šonkaulių formą. Baltos dėmės gražiai išryškina snukio formą, tačiau baltas kailis virš kulkšnių sudaro ilgesnės kojos vaizdą – tai gali pakenkti bendram šuns vaizdui. Skirtingų spalvų dėmės ant nugaros (tamsus kailis prie balto, baltas juodame ar rudame) gali sugadinti nugaros linijos vaizdą. Balta linija ant kaklo gali kurti ilgesnio kaklo įspūdį. Kartais vadoje pasitaiko įdomesnio spalvinimo šuniukų – pvz.: margos ausys. Tai nelaikoma trūkumu.
Dydis: aukštis ties ketera 33-38 cm
Komentaras: intervalas tarp didžiausio ir mažiausio aukščio ribos palyginti didelis, todėl beveik kiekvienas grynaveislis basethaundas jį atitinka. Žinoma šunį vertinti reikia ne pagal poros centimetrų skirtumą. Dauguma europietiškų basethaundų yra didesni negu jų giminaičiai Šiaurės Amerikoje. Galbūt tam įtakos padarė tai, jog maksimalus leidžiamas šuns aukštis yra 15 colių (38.2 cm). Šunys, aukštesni už 15 colių, diskvalifikuojami.
Trūkumai: bet koks nukrypimas nuo to, kas pasakyta, turėtų būti laikoma trūkumu ar yda ir privalo būti vertinami atsižvelgiant į jų pobūdį ir išreikštumą, dėl poveikio šuns sveikatai ir gerovei.
Komentaras: FCI basethaundų standarte nėra nurodyti ypatingai nepageidaujami trūkumai. Dėl to teisėjai, kurie basethaundų standartui neskyrė ypatingo dėmesio, nežino, kokių trūkumų ieškoti. Dažnai nugali tiesiog, teisėjo nuomone, gražesnis šuo. Veisėjas, kurio žinios yra paremtos paties patirtimi veisiant šunis, gali rasti ir plačiau pakomentuoti trūkumus, galinčius turėti įtakos veisime ir šunų sveikatoje.
Standarte aprašomas idealus šuo. Nei vienas basethaundas nėra tobulas. Teisėjavimo esmė yra įvertinti, kiek rodomas šuo atitinka standartą. Yra du dažnesni teisėjavimo būdai. Pirmasis – teisėjas įvertina tik šuns tipą ir pagrindinius veislės bruožus, kaip stiprūs kaulai, atliekama oda, gili krūtinė ir trumpos kojos. Laimėtojas bus tipinis veislės atstovas su puikia galva ir išraiška, labai žemas, su daug substancijos ir, deja, turi kelis rimtesnius anatominius trūkumus – trumpus šonkaulius, blogai statomus pečius, trumpus žastus, silpnas alkūnes ir apskritai trumpas kojas, dažnai ir netolygų žingsnį. Kitas teisėjavimo būdas – teisėjauti tik judesį, anatomiją vertinti tik judesyje, nesigilinant į kaulų stambumą, substanciją, kaukolės formą, akių tamsumą ir kita, kas basethaundą išskiria iš kitų skalikų. Abu šie teisėjavimo būdai yra neteisingi. Kiekvieną kartą parodoje šuo turi būti prasčiau vertinamas dėl trūkumų, kurie gali turėti įtakos šuns sveikatai ir gerovei. Tai svarbu veislės ateičiai ir sveikatai. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas laikoma didele, o kas – maža klaida. Basethaundas – medžioklinis šuo, jam svarbūs laisvi judesiai. Šviesios akys laikomos trūkumu, tačiau basethaundas šviesiomios akimis gali judėti ir matyti. Todėl šviesios akys nėra didelis trūkumas. Daug blogiau, jeigu šuo turi silpnus pečius, kreivas kojas, neturi aiškių kampų – tai apsunkina judėjimą, todėl tai yra dideli trūkumai. Anatominiai trūkumai dažnai turi įtakos šuns sveikatai ir trukdo atlikti savo medžioklinę paskirtį.
Diskavilifkacinės ydos:
- agresyvumas arba per didelis bailumas
- kiekvienas šuo turintis aiškių fizinių ar elgesio sutrikimų turi būti diskvalifikuojamas.
- patinai, neturintys dviejų aiškiai į kapšelį nusileidusių sėklidžių, diskvalifikuojami
Komentaras: naujame standarte minimi trūkumai, dėl kurių šuo diskvalifikuojamas.
Agresyvumas šiai veislei nebūdingas. Dažniausiai basethaundas agresiją rodo dėl netinkamo auklėjimo. Bet kuriuo atveju, teisėjas negali toleruoti besikandžiojančio šuns. Basethaundų patinams nebūdinga pjautis ringe tik pamačius vienam kitą. Basethaundas – tipinis „gaujos“ šuo ir privalo būti tolerantiškas kitiems šunims. Jeigu taip nėra, kažkas negerai.
Kartais pasitaiko drovių, bailių basethaundų (ypač tarp jaunų kalių). Deja, jeigu šuo panikuoja kiekvieną kartą teisėjui jį palietus, nėra kito įvertinimo kaip diskvalifikacija.